Dabar, kai mūsų mažyliui reikalinga nursery in Enfield, ir mes ją sunkiai randame, galvoju ir apie savo pirmąją auklę, pirmuosius žingsnius, kada man reikėjo žengti, ir kas kada man padėjo juos žengti. Mažyliui Oskarui dabar svarbu, kad jo nurseries in Enfield gražiai šypsotųsi, duotų jam saldumynų (nors to nebus), kai jis to nori. Mums, tėvams, norėtųsi, kad auklė turėtų ir lietuviško kraujo. Tai leistų vaikui augti tarsi tarpkultūrinėje aplinkoje, tuomet jis galėtų būti ir lietuvis, ir britas. Dar nežinau, ar kreiptis į agentūrą, ar ieškoti tiesiog taip patiems. Tikriausiai ir tas, ir tas variantas suveiktų, bet visgi reikia galvoti, kaip šį darbą atlikti kuo prasmingiau, kuo mažiau nukenčiant patiems, ir kuo geresnę auklę gaunant.
Mano pirmoji auklė
Pirmoji mano auklė, žinoma, buvo mama. Kai dabar noriu samdyti net namų tvarkytoją, kuri man padėtų išsiplauti indus ir pasikloti lovas, nors neturiu vaikų, turiu tik darbą, tai iš tiesų nesuvokiu, kaip anais laikais moterys sugebėdavo tiek daug darbų tiesiog pasidaryti pačios. Aš jų vietoje būčiau išprotėjusi. Aišku, kai taip suvoki savo gyvenimo misiją, gal ir gali galvoti, kad tai yra gerai. Bet dažniausiai būna labai sunku suprasti, kodėl mano mama augino mus visus tris, buvo tiesiog namuose, niekur nedirbo, nėjo iš namų ir panašiai. Juk daug žmonių jau tada jos klausinėjo, tai kas tas laimingasis vyras, kuris sutramdė tokią gabią, protingą, daug pasiekti galėjusią moterį. Tačiau taip truko irgi ne amžinai. Praėjo keli metai ir mama panoro grįžti į mokslus ir vėl imtis savo veiklų. Tada man reikėjo naujos auklės.
Mano antroji auklė
Tokia ji buvo mano antroji auklė – senelė. Su močiute buvo labai įdomių dalykų, dabar galvoju, kad tikrai gaila, jog jos nebėra. Ji dabar man galėtų papasakoti daug dalykų, kurie mane džiugintų ir vestų prie kažkokio tolimesnio progreso, prie tam tikros raidos, kuri galėtų užpildyti mano gyvenimą. Todėl man labai smagu, kai kartais sužinau, kad ir dabar dar yra vaikų, kuriuos prižiūri močiutės. Žinau, kad močiutės meilė labai didelė. O jeigu pasiseka – tai ir išmintis. Mano močiutė buvo mačiusi abu pasaulinius karus ir labai daug dalykų, todėl ji visada man išliks pavyzdys, kaip reikia gyvenime kovoti ir nepasiduoti net tada, kai būna labai sunku.